Adventu pradėdami naujus liturginius metus, esame kviečiami stabtelėti ties praeitimi, dabartimi ir ateitimi. Kai kurie žmonės jau skuba ieškoti dovanų, planuoti šventes arba... stengiasi rasti laiko maldai ir susikaupimui. Kodėl ir kuo ypatingas advento laikas? Apie jo prasmę ir tai, kaip bent trumpam sustoti nuolat skubančiam šiuolaikiniam žmogui, kalbamės su kun. br. Pijumi Eglinu OP.
Kas yra adventas? Kokia advento istorija?
Viskas krikščionio gyvenime yra padiktuota Dievo žodžio. Jame galime rasti vietą, kurioje Jėzus sako: „Einu Jums vietos paruošti. Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir Aš.“ (Jn 14:2–3) Prieš tai Jėzus sako, kad jo dangiškojo Tėvo namuose yra daug buveinių ir jis grįš į dangiškojo Tėvo namus. Iš čia galime matyti, kad visas advento pavadinimas – „Adventus Domini“ – Viešpaties atėjimas – yra įkvėptas šios Šv. Rašto vietos.a
Kiekvienas turėtų sugebėti įvardinti, kad širdies šiluma – pagrindinė kalėdinė dovana, o šalia jos, kaip nereikšmingas priedas, gražiai supakuota materiali dovanėlė.
Šiais laikais į adventą žmonės žiūri kitaip nei XX a. Anksčiau vyravo skambūs pasakymai – kad reikia atsigręžti į save, atrasti save, atrasti Dievą savyje. Panašu, kad XXI a. žmonės ateina su kita tendencija – nori atsigręžti į kažką, o tas kažkas dažniausiai yra koks nors konkretus tikslas. Naujo tūkstantmečio karta nori kelti galvas aukštyn – ieškoti tikslo, krypties. Vos ne prieš šimtmetį Antuano de Sent Egziuperi ištarta frazė, jog meilė yra ne tai, kai žiūrime vienas į kitą, bet tai, kai žiūrim ta pačia kryptimi, taikliai apibūdina šios kartos poreikį. Atrodo, kad šiandienos žmonės pamažu pradeda formuluoti tą naują kryptį – meilės paieškas žiūrint į tai, kas mus vienija, ieškant bendro, mus vienijančio, tikslo.
Žvelgiant į šias tendencijas, adventas įgauna ypatingą reikšmę ir svarbą, nes tai yra atsigręžimas ne į kažkokį etnografinį rūką ar abstraktų gėrį šv. Kalėdų pavidalu, bet laukimas ateinančio ir aiškiai suvokto Viešpaties ir konkretaus sutikimo su Juo. Šiandien naujai tikėjimą atrandantys žmonės įvardija savo poreikį – atrasti ir turėti gyvenime tikslą. Jie suvokia, kad tas XX a. pasakymas „atrasti save“ gyvenimo realybėje niekur nebeveda ir sukuria stovėjimą vietoje, kurio šiuolaikinis žmogus sau negali leisti. Atrastas ir pažintas Dievas, galimybė stoti prieš Jį veidas į veidą, atveria kelią, suteikia motyvaciją eiti pirmyn, siekti, svajoti, peržengti rūstaus gyvenimo kliūtis.
Atrodo, kad šiandienos žmonės pamažu pradeda formuluoti tą naują kryptį – meilės paieškas žiūrint į tai, kas mus vienija, ieškant bendro, mus vienijančio, tikslo.
Šiandieninė advento sąvoka pradedama vartoti VII a., tačiau jau iki tol buvo kalbama Bažnyčioje, kad Viešpaties gimimui, jo apsireiškimui šiame pasaulyje, reikėtų pasiruošti. Adventas trunka keturias savaites, prasideda pirmaisiais mišparais, pirmąjį advento sekmadienį, o baigiasi Kūčių vakarą – pirmaisiais Kalėdų mišparais. Iš viso trunka nuo 22 iki 28 dienų ir visada apima keturis sekmadienius.
Paskutinis sekmadienis prieš šv. Kalėdas yra ketvirtasis advento sekmadienis. Trečiasis advento sekmadienis turi net atskirą pavadinimą – lot. „Gaudete“ (liet. „džiaukitės“) – ir jo metu naudojama rožinė liturginė spalva. Taigi trečiasis advento sekmadienis yra likus dviem savaitėms iki Kalėdų ir tai yra tarsi įžanga į šv. Kalėdų džiaugsmą.
Adventas padalintas į dvi dalis: pirmos dvi savaitės iki gruodžio 16 dieną akcentuojamas antrasis Jėzaus atėjimas, o nuo 17 iki 24 dienos tiesiog ruošiamasi Mesijo, kurį mes gerai pažįstame kaip Jėzų Kristų, gimtadieniui.
Kodėl adventas yra ypatingas laikas?
Jėzaus atėjimas savo esme yra geriausia, kas gali atsitikti, nes tai akimirka, kai pagaliau būsime priimti į dangaus karalystę, kurios siekiame visą gyvenimą ir į kurią einame kaip į galutinį tikslą. Tikrąja to žodžio prasme, būsi kartu su Jėzumi, apaštalais ir šventaisiais. Galėsi sėstis su jais prie vieno stalo, o svarbiausia, kad pačiam pasaulio Kūrėjui žvelgsi tiesiai į akis. Todėl adventas yra šviesus vilties laikas, nors jį dažnai temdo ateities baimė, ypač jeigu kalbame apie pasaulio pabaigą. Tačiau jeigu kalbame apie viltį, visada žvelgiame į ateitį. Bet kadangi gyvename ne ateityje, o dabartyje, adventas mums suteikia progą per tą ypatingą laiką pasiruošti Jėzaus atėjimui ir atsakyti į klausimą ar Jėzus yra mano gyvenime. Galbūt žmogus tikrai buvo priėmęs Jėzų į savo gyvenimą, bet nutolo, pasiklydo ar tiesiog atšalo.
Adventas mums suteikia progą per tą ypatingą laiką pasiruošti Jėzaus atėjimui ir atsakyti į klausimą ar Jėzus yra mano gyvenime.
Adventas – tai specialus laikas, kai mūsų pagrindinė malda turėtų kviesti Jėzų į savo gyvenimą su tolimąja perspektyva. Ypač, kai baigsis mano gyvenimo laikas, baigsis kelionė šioje žemėje: „Ateik, Jėzau, pasiimk mane į tas dangiškas ganyklas.“ Apaštalas Paulius praktiškai kiekviename laiške pabrėžia Jėzaus atėjimą ir mūsų santykį su Juo. Juk jeigu Jėzus ateina, tai kokiame stovyje tave ras? Ar tokiame, kad tave tikrai galėtų pasiimti į dangaus karalystę?..
Kas jums yra adventas?
Man, kaip kunigui, adventas, iš vienos pusės, yra labiau įtemptas tarnavimas žmonėms, Bažnyčiai, tačiau, kita vertus, ir savęs, savo sielos, nugiedrinimo laikas, suvokimo, kad esu toks pat žmogus kaip visi. Atrodo, kad tarnauji Dievui, žmonėms, bet pagauni save tarnaujantį daugiau žemei, nei dangui. Advento laikas tai priemonė, kuria gali pasinaudoti kiekvienas tikintysis.
Ką reiškia keturios žvakės vainike? Kodėl į advento laikotarpį įeina keturi sekmadieniai? Kodėl ne daugiau, ar mažiau?
Skaičius keturi yra paimtas iš Biblijos – tai keturi tūkstančiai metų mūsų išganymo istorijos, laukiant Jėzaus atėjimo. Pirmąjį advento sekmadienį įžiebiama pirmoji žvakė – pranašų, pranašystės žvakė. Antrąjį advento sekmadienį – antroji žvakė – Betliejaus, taikos žvakė. Trečiąjį – piemenėlių, džiaugsmo žvakė, o ketvirtąjį sekmadienį įžiebiama angelų, meilės žvakė. Gali būti ir penktoji žvakė, kuri turėtų būti balta ir statoma advento vainike į vidurį, tarp keturių adventinių žvakių, ir uždegama per Piemenėlių Mišas, Kūčių vakarą. Ji simbolizuoja tą vakarą užgimusį Mesiją.
Adventas – tai specialus laikas, kai mūsų pagrindinė malda turėtų kviesti Jėzų į savo gyvenimą.
Ar šiuolaikinėje visuomenėje dar įmanoma patirti tikrąją advento prasmę?
Ypač šiuolaikinėje visuomenėje tai tampa aktualu ir priimtina, todėl, kad žmogus gali pažvelgti į adventą, kaip į vieną iš galimybių savo gyvenime. Adventas neturi griežtų praktikų kaip gavėnios laikas, bet rekomenduočiau iš gavėnios laiko pasiskolinti klasikines dvasingumo ir atgailos praktikas – maldą, pasninką bei artimo meilės darbus.
Evgenios Levin nuotrauka
Per adventą galėtume konkrečiai žiūrėti į, pavyzdžiui, maldą. Kiekvieną rytą atsikėlus nuspręsti, kad su pirmadieniu, užuot kaip įpatęs bėgsiu į dušą, sustingsiu dešimčiai sekundžių pasirinkt iš močiutės maldaknygės maldą, kuri yra priimtiniausia. Prasmingiausia pradėti maldą nuo vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios, o tai reiškia, kad šią dieną, Viešpatie, pavedu Tau ir tada maldelė ir tas dešimties sekundžių stabtelėjimas yra tikriausia dvasinė praktika. Vėliau, jeigu tai yra įmanoma, prisiminti tą senovinę tradiciją 12 valandą dienos melstis Viešpaties angelą, ir vakare, prieš miegą, reikia aiškiai įvardinti, kad, pavyzdžiui, visą minutę skiriu trumpai mini meditacijai, įvardinant, kad šią minutę stoviu prieš Tave, Viešpatie, dėkoju Tau už šitą dieną, atsiprašau, kas buvo ne taip, atsiprašau už savo klaidas, laimink mano ir mano šeimos miegą. Štai tokios paprastos praktikos, iki kol atsirastų maldos įdirbis, užtektų.
Antra, manau, kad tikrai reikėtų praktikuoti pasninką, kuris ragina penktadieniais susilaikyti nuo mėsos. Yra bendra taisyklė: arba bandaujam, arba paliekam vietos alkiui, valgydami lengvą maistą. Noriu pabrėžti, kad tai nėra iškrovos diena, bet laikas, kai gali tarti: „Viešpatie, priimk mano susilaikymą kaip auką.“
Rekomenduočiau iš gavėnios laiko pasiskolinti klasikines dvasingumo ir atgailos praktikas – maldą, pasninką bei artimo meilės darbus.
Artimo meilės darbai – per adventą pamąstyti, kaip tą Kalėdų tradiciją dovanoti, realizuoti ne kaip nors primityviai, kaip esame dabar įpratę prabėgom, bet iš tikrųjų. Sunku pasakyti, kokią dovaną – artimo meilės darbą – tas žmogus pasirinks. Padėti stokojančiam žmogui, prasmingai paremti kažkokią veiklą, pasitarnauti maldos namams, kur kiekvieną dieną eini, ar ten, kur tavo maldos namuose, matysi, kad reikia pagalbos, ir tai daryti sąmoningai, atlikti artimo meilės darbą, kurio išraiška yra dovanos. Nepasilikti prie komercializuoto požiūrio, kad Kalėdų Senelis atneša dovanų – patys būkite dovana kitiems. Šiuolaikinei visuomenei, manau, tai yra priimtina ir galėtų tapti populiaria praktika, suprantant, kad šiuolaikinis žmogus nebenori gyventi apgraibom. Ir šiuo atveju adventas gali būti puiki dovana tikinčiam žmogui.
Kaip skubančiam žmogui tinkamai „išgyventi“ adventą?
Adventas skolinasi iš gavėnios taisyklę „nesilinksmink“ ir tą reikėtų priimti paraidžiui. Manau, kad tai tikrai galėtų būti dvasinė praktika ar pasiryžimas. Vienas iš pavyzdžių galėtų būti muzikos nesiklausymas visą advento laikotarpį, kadangi žmogus yra linkęs kuo nors užpildyti eterį. Milijardai žmonių yra išbandę, kad tam, jog galėtų duoti kažkokį vaisių, pirmiausiai turi tą vaisių subrandinti savyje, kuris bręsta vidinėje tyloje. Nuo triukšmo, kuris mus persekioja darbe, mokymo įstaigose yra sunku pabėgti, bet tiek, kiek nuo mūsų priklauso, stenkimės dirbtinių dirgiklių neįnešti į adventą, kad brandintume vidine ir išorine tyla tą advento vaisių.
Šių dienų visuomenėje vyrauja Kalėdų materialumo išraiška tarp artimiausių žmonių – dovanų dydžio, kiekio ir kt. Kaip išgyventi Kalėdas, kad jos nebūtų vien tik masinis dovanų dovanojimas?
Manau, kad tai klausimas, kuris dar nėra atsakytas, nes jis skamba jau daug dešimtmečių. Turbūt ignoruoti realybės mes negalime, todėl galėtų galioti „pradėk nuo savęs“ taisyklė, o tai reiškia, kad į tą visu šimtu procentų komercializuotą dovanojimo beprotybę žmogus asmeniškai bent jau savo aplinkoje turėtų pabandyti atnešti dešimt procentų protingumo. Kiekvienas turėtų sugebėti įvardinti, kad širdies šiluma – pagrindinė kalėdinė dovana, o šalia jos, kaip nereikšmingas priedas, gražiai supakuota materiali dovanėlė. Manau, kad su artimiausiais žmonėmis būtų galima laikytis tokio susitarimo.
Artimo meilės darbai – per adventą pamąstyti, kaip tą šv. Kalėdų tradiciją dovanoti, realizuoti ne kaip nors primityviai, kaip esame dabar įpratę prabėgom, bet iš tikrųjų.
Ką palinkėtumėte mūsų skaitytojams?
Žvelkite į viską paprasčiau. Pavyzdžiui, kai kalbam apie maldą, nereikia užsibrėžti aukštų tolių, o reikėtų čia ir dabar stabtelėti dešimčiai sekundžių. Apaštalai sako, pasitenkinkit kukliais dalykais, o tie kuklūs dalykai labiausiai ir teikia džiaugsmą, to ir linkiu...
Aistė KARPYTĖ
Aistės Karpytės nuotr.
